Netoli Vilniaus Žaliųjų ežerų gyvenvietės, idiliškoje gamtos ramybėje, prieš aštuoniolika metų Gintaras Karosas pastatė pirmąją skulptūrą, žyminčią Europos parko pradžią.

Parko tvenkiniuose kurkia varlės, brandina riešutus lazdynai, o prie muziejaus pastato obuolius nokina obelys. Visai neseniai skulptorius Gintaras Karosas čia pastatė ir savo 2000-2009 metais sukurtus kūrinius.

   Kaip kilo idėja kurti Europos centro parką? Juk tuo metu tai buvo akibrokštas?

   Apie Europos centrą sužinojau iš prieškarinio geografi jos vadovėlio - ten buvo parašyta, kad Europos geografi nis centras yra kažkur netoli Vilniaus. Man ta idėja tapo labai svarbi. Tik po daugelio metų ja susidomėjo politikai. Iš pradžių apie tai net bijojo kalbėti. Prisimenu, kaip vienas rėmėjas, kuris daug mums padėjo, sakė: „Centras Lietuvoje - fi kcija, bet idėja graži ir mes ją remsime“.

   Kodėl pasirinkote šią vietą parkui?

   Su prieškariniu „Opel“ markės automobiliu pusę metų važinėjau aplink Vilnių, kol suradau tokią laukymę. Ten pasirodė labai jauku, bet negalima lengvai privažiuoti. Paskui prasidėjo žygiai dėl tos vietos, pirmiausia į Vilniaus miškų urėdiją, kuriai priklausė miškas. Parašiau koncepciją su filosofiniais nukrypimais - kad tai galėtų būti kultūrinė oazė Vilnijos krašte, užsiminiau ir apie Europos centro idėją. Jie man sakė: parkų jau Lietuvoje yra, kam dar vieną kurti? Tačiau 1990 m. pradžioje gavau leidimą, kad galiu šį mišką valyti, statyti skulptūras. Prasidėjo pirmieji darbai. Neturėjome nei telefono, nei elektros, o aš pats buvau dar studentas. Nuvažiavau pas senelę ir tetas į Kanadą, ten man padovanojo seną benzininį pjūklą „John Deere“. Tai buvo pirmasis įrankis po kirvio. Pradėjau sausuolius pjauti. Prisimenu, sukurdavau sausuolių laužus, jie kūrendavosi mėnesių mėnesiais. Nebuvo tuomet dabartinių tvenkinių, tik daug pelkių. Kai kur kerojo tokie brūzgynai, kad nebuvo įmanoma prieiti. Brisdavau per purvynus ir balas, kartais įklimpęs likdavo batas. O ten, kur yra didžiausias parko tvenkinys, buvo toks liūnas, kad net atvažiavę traktoriai pradėdavo skęsti. Pirmoje išvalytoje vietoje pastačiau Europos parko simbolį.

   Kai kūrėte šį parką, net iš Dailės akademijos buvote išmestas.

   Matyt, mano idėja atrodė per daug radikali ir ambicinga. Kaip savo diplominio darbo projektą pasiūliau Europos centro monumentą - vėliau jį ten ir pastačiau - bet mano darbą įvertino dvejetu, sakė, kad tai - ne skulptūra. Pašalinimas iš Dailės akademijos man buvo labai netikėtas ir skausmingas, juo labiau kad buvau jau penktame kurse ir laukiau atvykstant užsienio menininkų. Po kelerių metų naujas Dailės akademijos rektorius Arvydas Šaltenis pasakė, kad neteisingai buvau išmestas ir pasiūlė eksternu laikyti egzaminus. Diplomą gavau, tik diplominis darbas jau buvo kitas. Jis taip pat yra parke ir vadinasi „Jūsų patogumui". Ten pavaizduotos panašios į kėdutes formos.

   Tikriausiai nelengva tokį didžiulį plotą prižiūrėti. Kiek jame skulptūrų?

   Plotas iš tiesų didelis - 55 hektarai, daugiau nei 110 skulptūrų, net 33 šalių menininkų darbai. Yra darbų iš Japonijos, Peru, Meksikos, Pietų Afrikos. Erd vę skulptūroms surandame iškirsdami menkaverčius medžius. Jei erdvė ir taip patraukli, stengiuosi nieko į ją nestatyti. Gamta tobula, mano tikslas - jos nesugadinti. Labiausiai siekiu pastatyti kūrinius neįdomiausiose parko vietose. Jei būtų klasikinių skulptūrų parkas - vien iš akmens ir bronzos - priežiūros reikėtų mažiau.

   Europos parką labiausiai išgarsino skulptūra „LNK infomedis“, pastatyta iš daugybės senų televizorių.

   Tą skulptūrą sukūriau 2000 m. Žmonės suvežė televizorius iš visos Lietuvos, daugiau kaip šimtą šešiasdešimt tonų, visą televizijos istoriją, net nuo penkiasdešimt trečiųjų metų. Vėliau patys juos pradėjo laužyti. Stato ir naikina. Tame kūrinyje atsispindi visuomenės dialogas. Tada visą parką užkrovė daugiau nei trimis tūkstančiais televizorių. Statėme laikinus jų saugojimo angarus, rašėme aplinkosaugos įstaigoms visokius pasiteisinimus. Tą televizorių labirintą 2001 m. pripažino pasaulio rekordu. Dabar visą buvusios skulptūros piešinį atstatėme iš plieno, kad žmogus įsivaizduotų, kokia ji buvo. Mes apskaičiavome, kiek kainuotų atstatyti viską iš patvarių medžiagų - reikėtų dviejų su puse milijono litų.

   Koks brangiausias Europos parko objektas?

   Daugelio menininkų kūriniai yra labai įspūdingi, kai kurie autoriai labai garsūs, leidžiantys solidžias meno knygas, kuriose randame ir Europos parke pastatytų skulptūrų nuotraukų. Tai - geriausia reklama Lietuvai. Aleš Vesely „Plieninis namelis“, pastatytas iš keturiasdešimties tonų plieno, labai brangus. Vien plienas daug kainuoja, ką kalbėti apie sudėtingą gamybą. Iš pradžių skulptūrą gamino vienoje gamykloje, bet paaiškėjo, kad pro gamyklos duris negalima bus išvežti. Supjaustėme ir pervežėme į kitą. Pastatyti irgi buvo sudėtinga. Kai tą plieninį namelį vežė (prie Žaliųjų ežerų keliukai siauri), apsaugos tarnybos sustabdė eismą. Tas darbas tęsėsi trejetą metų. Trūko pinigų, gamyklos vis grasino kūrinį į metalo laužą atiduoti. Maldavome, kad to nedarytų.

   Ar tenka ginčytis su menininkais, kai įsivaizduojate vienokius kūrinius, o jie nori kažką kita statyti?

   Čia kaip ir orkestrui - reikalingas dirigentas, aš juo ir esu. Neleidžiu statyti kas ką nori, turi į orkestrą įsilieti. Koks bebūtų puikus menininkas, jis negali taip įsigilinti, kaip už tą parką atsakingas žmogus. Pastebėjau, kad Europos ir Amerikos menininkai nori, kad skulptūros išsiskirtų, atsirastų parko aukštesnėse vietose, o rytų šalių menininkai, ypač iš Japonijos - stengiasi labiau prisiderinti prie gamtos.

  Aš siekiu, kad nė vienas kūrinys nedominuotų, netrikdytų kitų. Einant parko keliu daugelio kūrinių nesimato, bet taip yra sąmoningai padaryta. Kartais norisi, kad skulptūra dingtų erdvėje, kartais - kad kontrastuotų. Žmonės turi ieškoti tų kūrinių, eiti su žemėlapiu ir dėlioti pliusus. Bet dažniausiai „kabančios pagalvės" vis vien nesuranda. Greitai parką apeiti galima ir per porą valandų, bet, jei nori viską pamatyti, - juk objektų yra daugiau kaip šimtas - reikia daugiau laiko.

   Čia stovi ne tik skulptūros, bet ir noksta žemuogės, auga grybai.

   Sykį miško gėrybės mus ir išgelbėjo. 1994 m. baigėsi simpoziumas ir jam skirti pinigai, o japonų menininkė Tei Kobayashi pasiliko, nes nespėjo pabaigti savo darbo. Prasidėjo grybų sezonas - mes pasigrybaujam, išsiverdam ir toliau kalam tuos akmenis. Darbininkai karosiukų tvenkinyje užveisė, bet aš jų nevalgau - mano tokia pavardė, negaliu savo brolių valgyti. Iš sodų vaikai ateina ir jų pasižvejoja.

   Ar jūsų naujausias kūrinys „Ženklas“, sukurtas 2008 m., buvo skirtas Lietuvos vardo tūkstantmečiui?

   Santykis su Lietuva man yra labai svarbus, todėl norėjau tą datą įprasminti. Savo viso gyvenimo kūrybą skiriu Lietuvai - tai man teikia prasmę. Ieškojau specialaus plieno, kuris rūdydamas įgyja raudoną spalvą. Man patinka šios spalvos santykis su žalia spalva, su saule.

   Ką dar naujo sumanėte? 

   Visada atrodė, kad turiu užleisti vietą žymiems menininkams, o dabar norisi pačiam vieną kitą kūrinį sukurti, juo labiau kad į tą erdvę esu įsigyvenęs. Tai - mano gyvenimo projektas. Jei mane kažkas kviečia kitur dirbti, sakau, negaliu, mano skulptūros stovės tik Europos parke. Jei kas norės jas pamatyti, turės aplankyti mūsų šalį.

   Stengiuosi nesiblaškyti, koncentruotis ties Europos parko kūryba. Tiesa, šalia yra senas kaimas, buvęs dvaras, noriu dar jo istoriją prikelti iš užmaršties. Yra ten senas malūnas, kuris turėtų tapti muziejumi.

   Parkas, atrodo, tampa ir įvairių renginių vieta?

   Čia vyksta poezijos pavasariai, labai tuo džiaugiuosi, man poezija - kažkas panašaus į kraštovaizdį. Vyksta ir įvairūs edukaciniai renginiai su partneriais iš kitų šalių. Čia pirmąkart buvo švenčiama Europos diena. Vyko NATO aukščiausių pareigūnų konferencija ir didžiausios pasaulyje mokslinės tyrimų įstaigos CERN konferencija.

   Jums artima rytų estetika, ypač Japonijos?

   Dar buvau studentas, kai pradėjau svajoti apie tą šalį. Turėjau senovinį, tėvelio atiduotą, 1939 m. gamybos automobilį „Opel“. Nuo pat mokyklos tą automobilį konstravau, tobulinau. Aš jį sugadinau tiesiogine prasme, bet padariau labai modernų. Jis galėjo važiuoti 130 km/val. greičiu. Skaudančia širdimi pardaviau, kad galėčiau nusipirkti bilietą į Japoniją, kur mane kvietė panašus muziejus po atviru dangumi Hakone. Istorija su tuo „opeliuku“ - stebuklinga. Man jo buvo labai gaila, pabusdavau naktį ir galvodavau - kodėl jį praradau? Kartą per kažkokią reklamą pamačiau - rodo mano „opeliuką“! Susiradau tą žmogų ir paprašiau atgal parduoti, bet jis nenorėjo. Praėjo dvylika metų - tas žmogus man paskambino ir pasiūlė vėl įsigyti automobilį. Taip aš jį atpirkau. Istoriją papasakojau tėveliui. Jis keturiasdešimt aštuntais metais tą „opeliuką“ buvo išmainęs į motociklą, o po vienuolikos metų vėl perpirko. Dabar automobilis stovi parke, net važiuoja. Jautiesi saugiau, matydamas šią relikviją.

   Tikriausiai atostogaujate tik žiemą?

   Atostogos - kaip svajonė, bent dienai išvažiuoti, pakeliauti po Lietuvą. Net ir žiemą yra daug darbų. Mes su žmona Lina, o kartu ir visa Europos parko darbuotojų komanda, parku gyvename. Darbai nesibaigia. Kartais vaikštai prieblandoje po parką ir randi atsakymą, ką reikia keisti. Visą laiką, kad ir ką veikčiau, ir kur bebūčiau, esu kartu su Europos parku.

Šaltinis: