Moderniosios technologijos ir amžinasis atsitiktinumo dėsnis ypač siejasi su vis populiaresne keramikos šaka tampančia kristalų glazūra. Šioje srityje darbuojasi du irgi to paties dėsnio suvesti lietuviai: Los Andžele (JAV) gyvenantis Kęstutis Mikėnas ir vilnietis Algimantas Patamsis.

   Pirmą kartą abu menininkai susitiko neseniai - vos prieš mėnesį Vilniuje. Susiėjo kaip seni pažįstami, kaip tą pačią gildiją lankantys meistrai. Mat nuo tada, kai A.Patamsis internete, tarptautiniame kristalo glazūros meistrų sąraše, aptiko K.Mikėno pavardę, vyriškiai daug susirašinėjo, keitėsi kūrybine patirtimi ir naujovėmis. Štai ir per aną savaitę vykusį mūsų visų susitikimą Algimantas rodė Kęstučiui, kokius glazūros pavyzdžius sukūręs, paisydamas šio patarimų. „Va, pakėliau temperatūrą, po to palaikiau keturias minutes ir vėl pakėliau“, - aiškino A.Patamsis, rodydamas kristalų diskais padengtą molio plokštelę. „Reikėjo dar aukštesnėje laikyti, daugiau silicio pridėti“, - į rankas paėmęs mėginį siūlė Amerikos lietuvis.

   Pagal profesiją architektas K.Mikėnas gimė Rokiškyje. Pirmuosius keramikos darbelius jis nulipdė viešėdamas pas savo senelius prie Latvijos sienos esančiame Taručių kaime. Kasdami pakelės griovius, darbininkai su žemėmis, smėliu, išversdavo ir daug šlyno. Keramikas prisimena, kad iš šios medžiagos jis padirbdinęs pirmąjį savo kūrinį - peleninę. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Mikėnų šeima atsidūrė Vokietijoje, o 1949-aisiais išvyko į JAV. K.Mikėnas baigė architektūros studijas Ilinojaus universitete Čikagoje ir Urbanoje.

Vienodų nebūna

   „Nieko nauja nuo Ming dinastijos laikų keramikoje nesukurta“, - sakė K.Mikėnas, klausiamas apie kristalų glazūros technologijos amžių. Pasak keramiko, to meto pavyzdžių niekas nėra matęs, išlikę tik gaminių aprašai. Pirmieji žinomi dirbiniai atsirado Sevre (Prancūzija). Iš pradžių vazos paviršiuje susidarančios kristalų dėmelės laikytos broku. Tačiau vėliau kažkam jos pasirodė gražios ir sumanyta kristalus auginti specialiai, tarsi prisijaukinti. XIX amžiaus pradžioje Sevras ir Karališkoji Daltono manufaktūra Anglijoje net mėgino kristaline glazūra dengtus indus gaminti masiškai. Tačiau pastangos nuėjo perniek. Net dabartine technika neįmanoma išdegti dviejų vienodai atrodančių dirbinių.

   K.Mikėnas sako nesuklystų teigdamas, kad pasaulyje yra tik koks šimtas kristalų glazūros meistrų. Jiedu su Algimantu - vieninteliai lietuviai šioje šeimoje. Apie užjūrio bendramintį K.Mikėnas sužinojo pamatęs jo pavardę Prancūzijoje vykusios kristalų glazūros parodos dalyvių sąraše. „Keramika buvo mano hobis. Mėgau degti paprastas formas, kol vieną dieną mokytojas Robertas Kibleris pasiūlė išmėginti kristalų glazūrą“, - prisiminė išeivis. Ši keramikos šaka prigijo tik aštuntojo dešimtmečio viduryje. Jai didelę įtaką padarė elektronikos pažanga: krosnyse imti diegti procesoriai, gebantys automatiškai reguliuoti temperatūrą, - padidinti, sumažinti, o svarbiausia kristalų augintojams - išlaikyti ją nekintančią.

Žvalgosi į barometrą

   A.Patamsis šia technologija susidomėjo mokydamasis Vilniaus dailės instituto (dabar akademija) pirmame kurse. „Visiems buvo liepta nusipirkti skulptoriaus Jono Mikėno knygą "Dailiosios keramikos technologija“. (Garsūs broliai - keramikas Jonas ir skulptorius Juozas Mikėnai yra Kęstučio antros eilės dėdės - red.). Dabar tai - bibliografinė retenybė“, - pasakojo vilnietis. Studentą sudomino leidinio skyriai apie avantiūrinę keramiką, kristalų glazūrą. „Tais laikais institute jai tinkančių krosnių nebuvo. Čia reikia didesnės nei 1,3 tūkst. laipsnių temperatūros. O taip norėjosi pamėginti...“ - prisiminė A.Patamsis. Tad jis patraukė į Termoizoliacijos institutą, turintį krosnių, kuriose lydyti net akmenys. Čia įsidarbino dailininku, o laisvalaikiu galėjo „dirbti su moliu“. A.Patamsis prisiminė, kaip po pirmojo mėginimo išdegtą dirbinį lyg didžiausią brangenybę nešė parodyti žmonai. „Labai ilgai aušo krosnis. Atidarau, ištraukiu, matau - paviršiuje kristalai. Nuo tada ir prasidėjo, nebegaliu atsitraukti. Ir dabar - atidarai krosnį ir klausi savęs, kas čia bus? Dažnai - nieko nepavyksta“, - sakė keramikas.

   K.Mikėnas prisipažįsta esąs laimingesnis už daugumą kolegų Amerikoje: jį sėkmė lydi keturiskart iš penkių. Tačiau anie jau pramoko išauginti juoduosius kristalus, o jis dar tik mėgina. Abu meistrai teigė, kad net paruošus tą patį glazūros mišinį kiekvieną kartą gaunami skirtingi dirbinio raštai. Arba nepavyksta visai. Niekad nesi tikras, ką išvysi pravėręs krosnies dureles. Procesas beveik nekontroliuojamas, kiekvienas kūrinys - unikalus. „Jau pradedu manyti, kad ir oras lemia. Net pradėjau žvalgytis į barometrą“, - juokdamasis sakė A.Patamsis. Jam pritarė ir užatlantės kolega: „Esama per daug dalykų, lemiančių galutinį rezultatą. Todėl tokioms „kančioms“ ryžtasi nedaugelis.“

Kaip perlas austrėje

   Su vyrais vyriškai pakalbėjome ir apie kūrybos procesą: jie pasakojo, kad pradžioje iš molio nužiedžiama forma. Paprasta, glotni, be griovelių ar iškilumų, kitaip taki glazūra juose užsibūtų. Forma degama 980 laipsnių temperatūroje. Atvėsęs indas šlifuojamas, nugrandomas. Tada sumaišoma tam tikros konsistencijos glazūra, keramikų vadinama grietinėle. Pusę jos kiekio sudaro tam tikros sudėties malto stiklo milteliai, ketvirtadalis cinko ir tiek pat silicio. Pridedama metalo oksidų: mangano, geležies, vario arba kobalto, nelygu kokios spalvos kristalus norima išgauti. „Grietinėle“ išteptas dirbinys pašaunamas į krosnį ir tris penkias valandas degamas aukštesnėje kaip 1,2 tūkst. laipsnių temperatūroje. Kristalų augimą lemia cinkas ir silicis. „Niekas nežino, kaip tie kristalai pražysta. Greičiausiai dėl kokių nors akimi nematomų priemaišų, svetimkūnių. Kaip perlas austrėje“, - sakė K.Mikėnas. Darbai aušinami nuo dviejų iki dvylikos valandų. „Prieš atidarydamas krosnį, persižegnoju. Nesiryšiu garsinti, ką sakau, kai nepavyksta. Sugadintus indus išmetu, jei žmona nemato. Mat ji bando viską rinkti“, - juokėsi K.Mikėnas. Idealiu jis vadina tokį gaminį, kurio paviršiuje fonas ir kristalai pasiskirsto po lygiai. O dievišku - jei ant vazos užauga trys dideli kristalai. „Dar nepasiekiau tokio meistriškumo“, - prisipažino Amerikos lietuvis.

   Algimantas kalbina Kęstutį rengti bendrą parodą, bet šis sako jau esąs nebe tas: „Laikui bėgant pasidariau baisus tinginys.“ Be to, šie keramikos dirbiniai labai trapūs ir jų gabenimas, ypač oro linijomis, atsieina nepigiai.

Šaltinis: http://www.lzinios.lt